Lietuvos dainų šventė mini savo šimtmetį. Šiandien į šventę „Kad giria žaliuotų“ sostinėje išvažiuoja jau eilę metų nuolatinių tokių švenčių dalyviu tapęs Šiaulių pučiamųjų orkestras.
Vienam kolektyvo muzikantų, fagotu jame net 40 metų grojančiam Aristidui Kildušiui ši išvyka yra reikšminga ne tik kaip atlikėjai, bet ir kolekcininkui. Ilgiau nei groja mėgstamame orkestre, šiaulietis užsiima kita širdžiai miela veikla – kolekcionuoja dainų švenčių dalyvių ženkliukus ir kitą su tokiomis šventėmis, vyksta ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje, Estijoje, net už Atlanto, susijusią atributiką, kitas smulkmenas.
Pirmoji Dainų šventė, būnant aštuoniolikos
Su Aristidu susitinkame daugiau nei prieš 20 metų jo drauge su žmona Janina Šiauliuose įkurtoje „Akies“ galerijoje. Čia įrengtose stiklinėse vitrinose jis šiuo metu eksponuoja itin ir nuosekliai sudėliotus bei aprašytus įdomiausius savo Dainų šventei skirtos kolekcijos eksponatus.
Dar daugiau jų galima rasti po visą galeriją pasklidusiuose nuotraukose ir iškarpų albumuose. Mat Aristido kolekcijoje be ženkliukų, kurių suskaičiuoja virš 600, yra įvairaus laikotarpio dainų švenčių programėlių, laikraščių, medalių, ženkliukų papildančių tautinių juostų, puodelių, nuotraukų, atvirukų, ne tik kvietimų ir bilietų į pačias šventes, bet ir itin riboto leidimo autobusų, vežusių keleivius į dainų šventes, bilietų.
Pirmą kartą pats Aristi dainų šventės garantijase ir gavo jų dalyvio ženkliukus 1980-ųjų vasarą. Su Šiaulių simfoniniu orkestru jis liaudies pasirodė birželį Šiaul vykusioje Dainų šventėje. Į liepą Vilniuje organizuotas Dainų šventę tuometinis aštuoniolikmetis, mokėsi Šiaulių aukštesniosios muzikos mokyklos (dabartinės Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnazijos – aut.) trečiame kurse, vyko jau kaip mokyklos pučiamųjų orkestro narys.
Po trečios jo gyvenime Dainų šventės Aristido galvoje sukirbėjo klausimas „Kaip puikiai pirmieji Dainų šventės ženkliukai?“. Nuo to klausimo prasidėjo iki neturimų besitęsiančios dar dainų švenčių ženkliukų ir kitokių eksponatų paieškos. Pirmiausia kolekininkas suskubo jų ieško tėvų namuose, kur iš mokyklos laikų užsiliko moksleivių dainų švenčių 1964, 1969 metų ženkliukų. Iš kur jie ten atsirado, jis tiksliai nebepamena, gal su draugais pradinėse klasėse buvo apsikeitęs. „Pomėgį kažką smulkaus rinkti turėjau nuo mažens“, – prisiminė muzikantas.
Svajonių ženkliukas – iš neįvykusios Dainų šventės
„Šokių dienai – vienos spalvos ženklelis, ansamblių vakarui – kitos, dainų dienai – trečios. Kiekvienai šventei be dalyvių ženklelių dar leidžiami kolektyvų vadovų ir dirigentų ženkliukai, taip pat programos. Jose seniau įrašydavo ne tik dalyvaujančių šventėje chorų pavadinimus bei jų vadovus, bet ir visų choristų pavardes“, – apie kolekcijos eksponatų įvairovę kalba Aristidas.
Vis labiau gilindamasis į dainų švenčių atributikos tematiką šiaulietis pildė ir plėtė savo kolekciją. Kur ieškojo eksponatų? Daugiausia Aristidą gelbėjo draugai ir pažįstami, kurie juos jam tiesiog dovanojo, taip pat buvo naudinga pažintis su įvairiais Lietuvos kolekcininkų klubų nariais. Vilniuje vienoje antikvarinių daiktų daiktų jį dominančios tematikos ženkliukų buvo radęs didžiausią lagaminą.
„Jo turiniu besidomintiems parduotuvės savininkas duodavo liniuotę, kad į rankas į ženklelių duomenis nesusibadytų, ir galėdavau valandų valandas tame lagamine kapstytis“, – šypteli kolekcininkas.
Kaip žinoti, ko ieškoti? „Lietuvos nepriklausomybės pradžios metais jokių kolekcininkų skirtų katalogų dar nebuvo, bet vis dėlto radou vieną man skirtą knygą. Joje buvo aprašyti visi dainų švenčių apdovanojimai ir ženkleliai iki 1940 metų. Bendrai susiorientuoti tų ženklelių pasaulyje man ši knyga labai padėjo“, – tikina Aristidas.
Paklaustas apie jo širdį, brangiausią eksponatą, brangas prasitaria, kad šis pats yra ir seniausias. Tai – pirmasis, 1924 metais vykusios Dainų šventės dalyvio ženkliukas. Jame šiandien, taip pat ryškiai kaip ir prieš šimtą metų, galima įžiūrėti penklinę su smuiko raktu ir natomis.
„Tai – pirmas mūsų himno taktas“, – aiškina muzikantas. Žinoma, jis norėtų kolekcijoje turėti ir „šešiukę“ – 1924 m. Lietuvos nepriklausomybės šeštąsias metines minintį Dainų šventės kolektyvo vadovo ženklelį, kuriame pavaizduotas ąžuolo lapų vainikas su skaičiumi „6“. Vėlesnių, 1928 ir 1930 metų dalyvių, ir vadovų savo kolekcijoje jau turi.
1940 metais planuota ketvirtoji Dainų šventė dėl Lietuvos okupacijos nebeįvyko. Iš tų metų Aristido kolekcijoje tėra popieriniai kvietimai ir anketos – kuriuos organizatoriai siunčia būsimiems dalyviams, kviesdami atvykti į Dainų šventę. Beje, tų metų šventės dalyviams skirti ženkliukai buvo pagaminti, tik nebeišdalinti. Didžiausia Aristido svajonė būtų gauti šį neįvykusios šventės ženklelį. „Gyvai jį laimė matyti tik Nacionaliniame Lietuvos muziejuje“, – ilgesingai atsidūsta žmogų. „Iškeisti nepavyks“, – juokiasi.
Eksponatų ieško ir kaimyninėje Latvijoje, ir tolimose JAV
Pirmoji pokario metų Dainų šventė įvyko 1946-aisiais. Kadangi buvo sunkmetis, ir vadovams, ir dalyviams tuomet buvo dovanojami vienodi ženkliukai, tik skirtus dirigentams pradėjo puošti tautine juostele.
Įvairių raštų, spalvų, rodos, nepavaldžių laiko tėkmei šių juostelių pavyzdžių taip pat galima rasti Aristido kolekcijoje. Jis norėtų ją papildyti itin retais dirigentų ženkleliais, tarp kurių tautinių juostų audėjų yra buvusi ir šiuo amatu garsėjanti šiaulietė, tautodailininkė Edita Dapšienė.
Vienas įdomesnių ir retesnių šiauliečio kolekcijų eksponatų – 1946 m. datuojamas lietuvių pabėgėlių stovyklų chorų dainų šventės, vykusios Vokietijoje, ženklelis. Savoi papildyti Aristido kolekcija ir už Atlanto turimomis pažintimis, iš ten taip pat turi Amerikos lietuvių dainų švenčių ženkliukų ir programėlių.
Proginės monetos, medaliai, skirti Dainų šventei, taip pat stalo medaliai, kurie atsirado ir nuo 1970 metų buvo teikiami kolektyvams po šventės, atsidėkojame už dalyvavimą, irgi rado vietą Aristido rinkiniuose.
Kaip ir studentų bei moksleivių dainų švenčių, chorų sąskrydžių, skirtingų Lietuvos miestų dainų švenčių atributika, net 1971 m. Šiauliuose pirmą kartą vykusio pučiamųjų orkestrų sąskrydžio medalis. Vienas naujausių eksponatų – šiemet birželio 1-ąją Šiauliuose praūžusios regioninės dainų šventės „Teka saulelė“ ženkliukas.
Vis dėlto, Aristido žodžiais, mūsų kaimynai latvių dainų šventėms ruošiamos daugiau ir įvairesnių suvenyrų nei lietuviams, todėl jų dainų švenčių ženkliukus ir medalius jam sekasi rinkti greičiau ir lengviau.
Latvijoje Dainų šventės pradėtos rengti anksčiau nei Lietuvoje – nuo 1873 m., o Estijoje – dar anksčiau – nuo 1869 m. Ši tradicija Baltijos šalių kelionių iš Šveicarijos per Skandinavijos valstybes.
Pažintis ir draugystė su kaprizinguoju fagotu
Aristidas, kad pirmuosius Dainų šventės ženkliukus gavo ir prisiregistravo renginyje, pradėjo dalyvauti anksčiau, nei prie Šiaulių pučiamųjų orkestro, kas įvyko 1984-1984 metais (šiaulietis tarnaudamas dvejus metus grojo Rygos štabo orkestre – aut. pastaba).
Tačiau muzika, ypač dainos, Aristidą supo nuo mažens. Jo mama – viena iš penkerių seserų, kurios buvo labai dainingos: net trimis balsais mėgėjiškai dainavo. Aristido tėvas, vos sulaukęs 16-os, įsidarbino plytoje tam, kad užsidirbtų ir galėtų nusipirkti akordeoną. Juo išmoko groti savarankiškai ir vėliau kartotėmis pagrodavo šokiuose.
Nenuostabu, jog pradėjęs lankytis tuometinę Janonio mokyklą, berniukas mamos pastangomis atsidūrė mokyklos chore. Tačiau vos po metų jį metė, nes dainuoja netraukė, o ir papildomai po pamokų lankyti choro repeticijas tingėdavo.
Vis dėlto groti akordeonu tėtis Aristidą išmokė, net mažesnio dydžio akordeoną jam buvo nupirkęs. Pirmieji berniuko klausytojai buvo namo laiptinės vaikai. Tačiau ir tuomet svarbios muzikos mokyklos su visomis jos teorinių žinių pamokomis Aristidas nepanoro, todėl mama jam rado privatų akordeono mokytoją. Porą metų pasimokęs ir tuos mokslus apleido.
Baigęs aštuonias mokyklos klases, rimčiau susimąstę apie ateitį. Taip pateko į aukštesniąją muzikos mokyklą, kur susipažino su vienu nepopuliariausiu, jo žodžiais, instrumentu tarp besimokančių – fagotu.
„Obojus valtorna ir fagotas – šiuos instrumentus vaikai renkasi turbūt rečiausiai, nes jie – bene sunkiausi groti. Norint tai daryti gerai, kasdien būtina repetuoti po dvi–tris valandas“, – niuansus pasakoja fagotininkas.
Fagotas, atlikėjo žodžiais, – kaprizingas instrumentas. Jo dviejų dalių nendrinis liežuvėlis yra labai jautrus oro sąlygoms.
„Vieną dieną gali groti fantastiškai, o kitą instrumentą visiškai neskambės, – apie grojimo fagotu specifiką sakoti žmogų, – man mokytis groti fagotu labai patiko. Jo skambesys buvo girdėtas iš vaikystėje matytų animacinių filmukų, kurių personažus dažnai įgarsindavo būtent šį instrumentą“.
Grojant fagotu, neišeina žygiuoti, o Aristido dalyvavimas įvairiose eisenose – viena iš pučiamųjų instrumentų orkestro muzikanto darbo dalių. Todėl orkestrui žygiuojant, fagotą Aristidas pakeičia lėkštėmis.
Savo muzikos instrumentą jis apibūdina kaip suteikiantį orkestrui tam daug spalvų. Gal todėl fagotas yra populiaresnis ir dažnesnis simfoniniuose, o ne pučiamųjų instrumentų orkestruose.
Paklausus, ar per keturis dešimtmečius grojimo orkestre jam ši veikla nepabodo, ar nebuvo kilęs jos malonumas, visais šypsosi: „Ne, man groti fagotu vis dar patinka“. Muzikantas visada laukia dainų švenčių pakiliai nusiteikęs:
„Labiausiai džiaugiuosi galimybe vienoje vietoje rasti visus pučiamųjų orkestrus, taip pat Lietuvos groja buvusių studijų draugų, pažįstamų, gera visus sutikti vienoje vietoje. Pačios šventės metu smagiausia būna eisena, kurių priekyje žygiuoja orkestras, muzikantų ji vadinama „drambliu“. Žygiuojame nuo Katedros aikštės iki Vingio parko, įkopiame į Tauro kalną. Žinau, kad ant kalno manęs lauks kariuomenės laikų draugas, jis būtinai mane kasmet nufotografuoja ir vėliau man tas nuotraukas atsiunčia…“.
• Kalbino Marina Visockienė. Olenos Muzychenko ir Aristido Kildušio asmeninio albumo nuotr.
